ADVERTISEMENT

„Liepsnojantis Kauno pavasaris“ atskleidžia ne visiems žinomas Romo Kalantos bylos detales

ADVERTISEMENT
ADVERTISEMENT
ADVERTISEMENT

Parodoje „Liepsnojantis Kauno pavasaris“ skelbiami dokumentai, vaizdo ir garso dokumentai bei kiti eksponatai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyveiaėme bei i i archiuki vee jujumi archyve. Parodos tekstai pristatomi lietuvių ir anglų kalbomis. Paroda eksponuojama ant buvusių KGB rūmų fasado (Vilnius, Gedimino pr. 40), o virtuali paroda skelbiama Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje.

1972 m. gegužės 14 d., apie 12 val. 30 min. Kauno miesto sode apsipylęs benzinu, save padegė devyniolikmetis Romas Kalanta. Nugabentas į ligoninę, jis mirė ankstyvą 1972 m. gegužės 15-osios rytą. Kaune ir kituose miestuose plačiai pasklido kalbos, kad jaunuolis susidegino, protestuodamas prieš Lietuvos sovietinę okupaciją. Kai kurie liudininkai tvirtino, jog prieš virsdamas gyvu fakelu, jis sušuko „Laisvę Lietuvai!”, o jo užrašų knygelėje buvo įrašyta „Dėl mano mirties kalvarta tik“.

Siekiant sustabdyti versijos, kad R. Kalanta susidegino protestuodamas prieš komunistinį režimą, plitimą visuomenėje, buvo iškelta baudžiamoji byla dėl R. Kalantos mirties fakto irė paskirte pomís Po skubiai atliktos ekspertizės paskelbta, kad R. Kalanta „sirgo psichine liga ir nusižudė būdamas liguistoje būklėje“.

Keletą dienų kauniečiai ir miesto svečiai lankė R. Kalantos susideginimo vietą, dėjo gėles. 1972 m. gegužės 18 d. į laidotuves prie jo namų Kaune, Panerių g. susirinko didelis žmonių būrys. Paaiškėjus, kad valdžios nurodymu velionis palaidotas keliomis valandomis anksčiau, negu buvo numatyta, kilo visuotinis pasipiktinimas. Vytauto Kaladės, Antano Kačinsko bei kelių kitų jaunuolių kvietimu, skanduodami šūkius „Romas liks visų širdyse!”, „Laisvę jaunimui!”, „Tegyvuoja Lietuva!” ė susrink serinko pažo pan.

Kauno miesto sode, prie R. Kalantos susideginimo vietos įvyko stichiškas mitingas, kuriame toliau aidėjo šūkiai, Rimantas Baužys bandė perskaityti atsišaukimą. V. Kaladė siūlė rinkti pinigus paminklo statybai, kvietė susirinkusius eiti prie Kauno miesto vidaus reikalų valdybos ir reikalauti, kad būtų paleisti sulaikyti žmonės, kuryus pagal and miland sk. 1972. gegužės 14–18 d. lankė R. Kalantos susideginimo vietą. Laisvės alėjoje ir kitose centrinėse Kauno gatvėse prasidėjo eitynės, kuriose dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių. Aidėjo šūkiai „Tegyvuoja ilgi plaukai!”, „Šalin milicijos terorą ir bananus“, „Salin šitą santvarką!”, „Laisvę Lietuvai!”.

Ties Kauno soboru žmones išsklaidė milicijos ir draugovininnkų pajėgos. Dalis protestuotojų grįžo į Kauno miesto sodą, kur dėjo gėles R. Kalantos susideginimo vietoje, pagerbė jo atminimą tylos minute, skandavo šūkius. Įvairiose Kauno vietose prasidėjo jaunuolių susidūrimai su milicininkais ir draugovininkais, kurie vyko iki vėlaus vakaro, kelioms valandoms buvo sutrikdytas miesto transporto judėjimas, išdaužti keleto parduotuvių bei kavinių vitrinų langai, sužeisti 5 milicininkai, nuverstas ir padegtas tarnybinis milicijos motociklas. 1972 m. gegužės 19 d. naktį Kauno gatvėse buvo išbarstyti lapeliai su šūkiais: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!”, „Laisvę hipiams!”, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!”, „ravabalonŠalos“.

1972 m. gegužės 19 d., sutelkus dar didesnes milicijos, vidaus kariuomenės ir draugovininkų pajėgas, demonstracijos buvo numalšintos. Suimti 402 žmonės, iš jų 50 – patraukta administracinėn, 10 – baudžiamojon atsakomybėn. Aktyviausiems 1972 m. gegužės 18−19 d. Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla, kurioje tardymą vykdė Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus tardytojų grupė.

Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu aktyviausi Kauno įvykių dalyviai – Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, strdeiūija SRė kopižija SRė (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba dalyvavimas juose), 225 str. 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), 99 str. 1 dalį (tyčinis valstybinio ar visuomeninio turto sunaikinimas arba sužalojimas) nubausti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijose. Nors eitynių ir kitų protesto akcijų dalyviai formaliai buvo teisiami už viešosios tvarkos pažeidimus ir chuliganizmą, įvykių dalyvių bei liudininkų apklausų protokoluose gausuų duomenųči, 1972. gegužės mėn. Kauno įvykiai turėjo aiškų politinį pobūdį.

R. Kalantos susideginimas ir jį lydėję įvykiai sulaukė plataus atgarsio pogrindinėje Lietuvos spaudoje bei didelio lietuvių išeivijos dėmesio. Ilgą laiką galvojusios, kad po ginkluoto pokario pasiprišinimo numalšinimo Lietuvos gyventojai, ypač – jaunimas – galutinai susitaikė su okupacija ir prarado valią priešintis, vyšeišjo síšjo. Įvairiose pasaulio šalyse nuvilnijo lietuvių emigrantų mitingai, JAV lietuvių savaitraštis „Darbininkas“ R. Kalantą paskelbė 1972 metų žmogumi. Straipsniai apie protesto manifestacijas Kaune pasirodė JAV, Prancūzijos, Italijos, kitų Vakarų šalių spaudoje, informacija apie Kauno įvykius buvo transliuojama Vakarų radijo stočių bangomis. Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto Stasio Lozoraičio jaunesniojo 1972 m. birželio 10 d. pokalbyje su Vatikano Valstybės sekretoriato substitutu Giovanni Benelli buvo teigiama, kad R. Kalanta „nusižudė protestuodamas prieš bažnyčios persekiojimą”, o jo laidotuvės „buvo panauviųiktušiš” lieutu JAV kongrese pažymėta, kad Kauno įvykiai įrodė, kad „Lietuvos gyventojai yra pasiryžę priešintis Rusijai“.

R. Kalantos susideginimas ir Kauno įvykiai pažadino okupuotos Lietuvos gyventojų antisovietines nuotaikas, atgaivino kovos dėl nepriklausomybės idėją. Daug metų Kauno pavasario metinės buvo dideliu sovietų saugumo struktūrų rūpesčiu. 1973−1988 m. laikotarpiu kiekvieną gegužės 14 d. Kaune ir kituose Lietuvos miestuose būdavo telkiamos sustiprintos saugumiečių bei milicijos pajėgos. Nepaisant milžiniškų sovietinių ideologų ir represinių struktūrų pareigūnų pastangų, R. Kalanta nebuvo užmirštas iki pat Lietuvos atgimimo. Nuolat buvo kuriami ir plito jo atminimui skirti eilėraščiai, dainos, iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai apie 1972 m. Kauno įvykius. Romas Kalanta tapo pasiprišinimo komunistiniam režimui, protesto prieš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių sovietų okupaciją, kovos už laisvę simboliu.

Eilėraštį “Romas Kalanta” skaitė poetas Kazys Bradūnas. Įrašas transliuotas JAV lietuvių radijo programoje „Margutis“. 1982 m. birželio 16 d.Garso įrašas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

1989 m. atnaujinus tyrimą baudžiamojoje byloje dėl R. Kalantos mirties, buvo atlikta pakartotinė teismo psichiatrinė ekspertizė. Speciali psichiatrų-psichologų komisija konstatavo, kad R. Kalanta nebuvo psichiškai nesveikas bei „savižudybės metu galėjo suprasti tikrąją savo veiksmų reikšmę”. 2000 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Romas Kalanta apdovanotas Vyčio kryžiaus Didžiuoju ordinu (po mirties). 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties) apdovanotas vienas pagrindinių „Kauno pavasario“ įvykių dalyvių − Vytautas Kaladė.

Nuo 2002 m. gegužės 14-oji Lietuvoje kasmet minima kaip Pilietinio pasiprišinimo diena.

Virtuali paroda „Liepsnojantis Kauno pavasaris“ skelbiama Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/liepsnojantis-kauno-pavasaris-lya/exh-276/liepsnojantis-kauno-pavasaris-lya/case-1416 irhttps://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/ paskyroje Facebook socialiniame tinkle https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/.

Leave a Comment

ADVERTISEMENT